Pozicionavimas ir politika: kaip laimėti rinkimus

Pozicionavimas – tai būdas šiandieninėje informacija perkrautoje visuomenėje atsidurti pirkėjo mintyse.


Partijos neturi rinkimų strategijos

Pasibaisėtina, kiek pinigų išleidžiama prieš rinkimus, tačiau dar baisiau, kokios neefektyvios daugumos politinių partijų rinkiminės kampanijos.

Rinkiminės kovos, kaip ir marketingo mūšiai, vyksta ne televizorių ekranuose, ne aikštėse, ne radijuje ar gatvės stenduose. Rinkimų kovos laukas – rinkėjų smegenys, jų mintys. Toje mažoje dėžutėje ir priimamas sprendimas balsuoti už vieną ar kitą partiją, už vieną ar kitą kandidatą.

Viena priežasčių, kodėl priešrinkiminė agitacija būna tokia nesėkminga, yra tai, kad pinigai patikimi reklamos agentūroms. O jos į strategiją nusispjauna, jos tik kuria ir transliuoja gražius filmukus.

Galingiausio ginklo dėl man nežinomų priežasčių jos nenaudoja.

Konkurentų perpozicionavimas

Na, ne visai tiesa, kiekvienais metais tuo ginklu naudojasi, ir naudojasi labai sėkmingai. Kiekvienais metais – vis kita partija.

Koks tai ginklas?

Perpozicionavimas.

Didžiausio konkurento (rinkėjų mintyse) perpozicionavimas ir buvimas „prieš“ jį.

Atkreipkite dėmesį – didžiausio konkurento mintyse, o ne realybėje, nes rinkimų, kaip ir visų marketingo mūšių vieta yra žmogaus smegenys. Kas yra realybėje – visiškai nesvarbu, svarbu tai, kas yra rinkėjų mintyse.

Žmogaus smegenys pasižymi tuo, kad joms daug lengviau priimti informaciją, kuri kokiu nors būdu susijusi su jau turima. Štai kodėl buvimas „prieš“ toks efektyvus – jis susieja mus su jau esančia nuomone, perpozicionuoja didžiausio priešininko idėją ir tik po to priešpastato jam save.

Perpozicionavimas – tai rinkėjo mintyse esančios informacijos apie konkurentą pakeitimas kita, mums naudinga. Tik „ištrynę“ iš minčių seną informaciją, mes antru žingsniu galime įtvirtinti savąją. Tam, kad sėkmingai įtvirtintume savąją, reikia rinkėjo mintyse būti senosios idėjos alternatyva. Kitaip tariant, būti konkurento priešu.

Priešo turėjimo svarba

Vienas iš mažiausiai suprantamų marketingo dalykų yra vis neįvertinama priešo turėjimo svarba.

Psichologai gali daug papasakoti apie tai, kad labiausiai žmones sutelkia ne bendri interesai, o bendras priešas. Užtenka prisiminti lietuvių vienybę Baltijos kelio ir perestroikos laikais. O šiandien lietuvius geriausiai sutelkia krepšinis – nes „mes“ kovojam prieš „juos“, ir ne tik kovojam, bet ir laimim!

(Taip, pergalės ir jų šventimai taip pat būtini. Štai kodėl sausio tryliktoji turėtų būti minima ne kaip raudų, o kaip pergalės diena. Norėdami tautą sutelkti, turime minėti ne žliumbimo, o pergalės prieš bendrą priešą šventę – ne taip daug pasaulyje rasime atvejų, kai buvo laimėta be ginklų ir prieš okupantus iš šimtąkart didesnės valstybės.)

Istorija patvirtina priešo svarbą

Praktiškai visi iki šiol Lietuvoje vykę rinkimai šią – priešo svarbos – taisyklę patvirtindavo.

Sąjūdis laimėjo rinkimus, turėdamas priešą – komunistus ir okupantus rusus, po to sekė keletas rinkimų, vykusių pagal garsiai įvardintą „švytuoklės“ principą (priešas – labiau, nei aiškus). Vienos partijos lyderis net pareiškė, kad jam gėda būti lietuviu po tokių rinkimų. Ne gėda jam turėtų būti, o pamoka, kad marketingo taisyklių laužymas priveda prie pralaimėjimo.

Paksas prieš netvarką ir konservatorius, Uspaskich prieš visus, ypač konservatorius ir „Liandzbergį“, Adamkus prieš senąją nomenklatūrą – praktiškai visi rinkimai laimimi, būnant aiškiu „prieš“.

Dabartinis konservatorių reitingų kilimas – tik todėl, kad jie garsiausiai ir nuosekliausiai yra prieš Darbo partiją ir Uspaskich.

Tradicinių partijų bėdos

Liberalų tragedija – ne tik skyrybos, bet ir aiškaus priešo neturėjimas. Prieš ką jie? Jei vieni prieš kitus, tai ir dalinsis tuos penkis procentus rinkėjų. Naujųjų liberalų (koks ten jų pavadinimas? Deja, tai – dar viena klaida) buvimas prieš Darbo partiją prasmės neturi, nes tą poziciją rinkėjų mintyse jau užėmę konservatoriai.

Jei tikėsim liberalizmo idėjomis, tai liberalai paprastai yra „prieš“ mokesčius ir pernelyg didelį valstybės kišimąsi į gyvenimą, tačiau šios idėjos nei iš vienų, nei iš kitų „liberalų“ mes negirdime.

O tokia galinga perpozicionavimo idėja būtų „Ką renkatės – ar partijas, kurios už tai, kad žmonės mokėtų didelius mokesčius ar liberalus, kurie iškart sumažins kiekvieno dirbančiojo mokesčius valstybei?“. Deja, vietoj to liberalai užsiima tokiais niekais, kaip darbo dienų vagystės. Ir kokį „otkatą“ gavo iš rinkėjų? Nulį. Jų reitingai pastaruoju metu tik dar labiau smuko.

Tradicinių partijų šansas

Žinant, kad Lietuvoje yra apie trečdalis rinkėjų, kurie visada balsuoja „prieš“ esamą valdžią (kitaip tariant, „už“ Paulauską, vėliau – Paksą, visai neseniai – Uspaskich), akivaizdu, kad neišvengiamai atsiras jėga, kuri šiuos rinkėjus patrauks savo pusėn. Jėga, kuri bus labiausiai „prieš“ esamą valdžią.

Ar gali tokia jėga tapti taip vadinamos tradicinės partijos?

Galbūt. Vieną kartą konservatoriams tai pavyko. Ar gali pavykti dar kartą?

Vėlgi atsakymas – galbūt. Bet kad taip atsitiktų reikia mesti šalin aroganciją ir imtis profesionalių veiksmų, profesionalaus marketingo.

Reikia kad profesionalai – savi ar samdomi – imtųsi vadovauti rinkimų strategijai, ir kad visi partijos nariai, įskaitant ir jos vadovus, tos strategijos laikytųsi.

O kaip kitur?

Ogi lygiai taip pat. Labiau išsivysčiusiose demokratijose vyrauja dvipartinė sistema. Žmonėms tokio supaprastinimo visiškai pakanka. Dauguma anglų, vokiečių, amerikiečių renkasi labai paprastai – vieną iš dviejų. Tai dar viena marketingo taisyklė – trečias rinkoje nereikalingas, brandžioje rinkoje trečias žaidėjas yra labai varganas.

Nes balsuojant „prieš“, užtenka dviejų.

Priešininko perpozicionavimas Amerikoje – marketingo tėvynėje – sėkmingai taikomas daugumoje rinkimų kampanijų. Dažnai kaip tik tikslesni perpozicionavimo veiksmai ir nulemia rinkimų rezultatą.

Kad ir per paskutiniuosius JAV prezidento rinkimus. Karl Rove, George W. Bush’o rinkimų ideologas, praktiškai su viena idėja nulėmė rinkimų baigtį – perpozicionavo ilgai iki tol pirmavusį John’ą Kerry kaip „silpną lyderį“. Šios idėjos užteko, kad Kerry finišo tiesiojoje pralaimėtų.

Linkėjimai

Perpozicionavimą ir veiksmingą marketingo strategiją Lietuvoje naudoja tik tos partijos, kurias politikos apžvalgininkai sieja su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.

Tad linkėjimas „tradicinėms lietuviškoms“ partijoms – pažaboti savo ego, mesti į šalį ambicijas ir pradėti naudotis tuo, kuo jų nekenčiami konkurentai jau seniai naudojasi.

P.S. Pozicionavimo taisyklių yra ir daugiau – čia paminėta tik maža jų dalis. Bet jas palikime patiems partijų lyderiams – juk tam ir yra rinkimai, kad būsimi valstybės lyderiai parodytų savo sugebėjimus.

Patiko? Pasidalinkite, prašau, Facebook'e
Jau virš 1000 skaitytojų prenumeruoja pranešimus apie naujus straipsnius. Įveskite savo el. paštą - pranešiu ir jums, kai išeis naujas.
Prenumeruoti

Comments

  1. 1

    Liberalai Lietuvoje stipriai atskiedė savo produkto liniją ir reikia manyti, kad jų šansai artimiausiuose rinkimuose prasti…

  2. 2

    Straipsnis iš principo man patiko. Nesiveldamas į politikavimą, pasistengsiu tarti savo nuomonę iš marketinginės pusės. Kad būtų paprasčiau, pavadinkim politiką produktu (saldainiais) o politines partijas – produkto skirtingomis rūšimis (karamėlė, šokoladas, vafliai). Kas vyksta su vartotoju, kai rinka perpildoma produktais. Na, tarkim, kad rinkoje yra vien “karamelė”, “šokoladas” ir “vafliai”. Anksčiau ar veliau – įvyksta rinkos persotinimas (“apsivalgymas”), kada vartotojas “persivalgęs iki sąmonės netekimo” nustoja pirkti tą produktą. Kalbant iš Pozicionavimo pusės – reikia pateikti išskirtinį akcentuotą produktą, arba esamam rinkoje produktui suteikti išskirtinumo (“…atsidurti pirkėjo mintyse…”). Bėda tame, kad minėto produkto “gamintojas” negali pasiūlyti alternatyvos, nes jos kaip ir nelabai yra. O vat vartotojas “apsivalgęs” ir jam tie “saldainiai” visiškai nebe įdomus, nes kad ir kokius jisai pirktu – jie “vienodi”. Keičiasi “įpakavimas”, keičiasi “kaina”, keičiasi “jų forma” (modifikacija :)))) ). Bet ką beatsikastum – visur tas pats (šokoladas, karamelė, vafliai). Taip iš metų į metus mes “valgome” tuos pačius – “karamelė, šokoladas, vafliai”. O rinka yra tokia monopoli(ti)zuota, kad bet koks naujo “produkto” (naujos idėjos) įvedimas į “rinką” yra neįmanomas, nes “monopolis” tuoj pat susigriebia ir “suvalgo” arba “nuperka” naująjį “rinkos” dalyvį. REZUME: Bijau, kad čia joks Pozicionavimas nebe padės :)))) P.S. Atsiprašau už kai kuriuos netikslumus ir sarkazmą :)))

  3. 3

    Galejai, Linai, sita straipsni ir anksciau idet i savo svetaine. Nes, kiek pamenu, jau koki menesi si verslo bangoj puikuojasi..dvikovoje:)

  4. 4

    Pakankamai taiklus straipsnelis:)

  5. 5

    Politikas nuo prostitutės skiriasi tuo, kad prostitutė kartais pateisina lūkesčius. P. Linai, ar verta užsiimti tokia dvėseliena kaip politika? Gali ir pats prasmirsti…

  6. 6

    Šį kartą ir aš norėčiau parašyti komentarą. Tikrai taikliai ir koncentruotai pateikta informacija. Patiko. Galima tokį pavyzdį skaityti pradedantiesiems arba tuo besidomintiems. Aišku, greit “sukramtoma”, įsimenama.
    Jei iš esmės, tai manau, jog politika jau ima atrasti tai, apie ką kalba p.Linas. Ir nemanau, jog pasmirs šis darbas kada nors. Politika bus purvina, bet visad atrodys švari (arba kas met švaresnė, nekreipiant dėmesio į vidų), todėl pinigai ir jėgų išbandymo galimybė padengs purvo matymą. O galiausiai per pozicionavimą irgi purvą paslėpt galima. Smagu:)

  7. 7

    Radikaliai Jūs čia, Jonai. Atsiprašau, bet man tai kvepia nuolat nepatenkinto paauglio lygio pasisakymu. Ar kada pats pabandėt dalyvauti politikoje? Sveikinu, Linai, kad pamėginot ir šitą “produktą” supozicionuoti. Bet visgi pasigendu gilesnių įžvalgų, diskusijų su komentuotojais. Marijonai, pritariu minčiai. Ir jei nei vienas iš keturių neturės genialaus “pardavimo pasiūlymo”, tuomet kovo mėn. galim neturėti nei vieno jų savivaldybėse.

  8. 8

    Ponas Linai, jei politikos ismanymas menkas (issivysciusiose salyse vyrauja dvipartine sistema???? kas cia per marazmas????), tai gal geriau nereiksti klaidinanciu minciu eteryje. Esu pasipiktines!!!!

  9. 9

    Komentaras į komentarą:Klaidinančios mintys. Gerai skamba.
    Šiaip rašinio idėja aiški.
    Viskas atrodo paprasta – poziciuonuoti politinę jėgą. Tačiau man kyla klausimas, ką daryti tada, kai pvz. konservatoriai pozicionuoja save, kaip kažkokią konkrečią idėją, o jų priešininkai bando juos perpoziciuonuoti – kaip elgtis, laviruoti, jei tu ne tik pozicionuoji savo kažkokią tai idėją, bet ir pats esi perpozicionuojamas?
    Kita vertus, yra ir dar vienas klausimas – visų vietų Seime nelaimėsi, tad teks dirbti su politiniais konkurentais – o toks darbas gali pakenkti turimai, įtvirtintai pozicijai. Manau, pozicija turi būti kuriama ne tik dėl rinkimų, bet ir darbo po jų. Galbūt apie porinkiminę pozicionavimo stadiją ir nepagalvoja lietuviai?
    Apskritai, sunku lyginti mūsų ir kitas, labiau išsivysčiusias valstybes, nes rinkėjai nėra to paties sąmoningumo ir išprusimo. Gal vienur užtenka – bus gerai, pakelsim pensijas. O kitur reikia ne tik pažadėti, kad kariai bus išvesti iš Irako, bus lengviau gauti skiepų nuo gripo ir t.t. T.y. vieniems reikia duonos, o kitiems knygų.

Speak Your Mind

*