Valstybės marketingas: kokį paminklą statyti Lukiškių aikštėje?

Lukiškių aikštės memorialo projektas ir Vietnam Veterans Memorial Washington’e

Didžiulis triukšmas dėl paminklo Lukiškių aiktėje, tačiau niekas nepastebi tikrosios šaršalo priežasties.

Eilinį kartą strategija painiojama su taktika

Strateginiai sprendimai yra įmonės, organizacijos, valstybės vidinio darbo pasekmė. Juos priima tik auščiausio lygio vadovai – savininkai, valdyba, direktoriai, Seimas, Prezidentas. Tik akcininkų susirinkimuose, valdybos posėdžiuose, Seime ir Prezidentūroje formuluojama strategija ir nuleidžiama vykdyti darbuotojams, vyriausybei.

Kiek yra marketingo vadybininkių, kurioms leidžiama nuspręsti, kokią gamyklą įmonė statys?

Ką sakytumėt apie vadovus, kurie vadybininkei leidžia sugalvoti, ar įmonei statyti gamyklą, žirgyną ar pinigus paaukoti labdarai?

Keistas klausimas? Ne vadybininkei tokius dalykus spręsti?

Bet situacija su Lukiškių aikšte yra būtent tokia. Strateginis sprendimas – kokį paminklą statyti, t.y., kokią žinutę tautai ir pasauliui norime perduoti, priimamas ne Seime ar Prezidentūroje, o nykias institucijas atstovaujančių ir situacijoje nesigaudančių klerkų peradresuojamas skulptoriams ir architektams.

Skulptoriai ir architektai yra skulptūros ir architektūros specialistai, jų išsilavinimas ir patirtis leidžia priiminėti sprendimus skulptūros ar architektūros srityje, tačiau jie nėra nei prezidentai, nei valstybių marketingo specialistai, nei istorikai. Įvairūs valstybės klerkai tėra rūbininkių atitikmuo verslo įmonėje, tačiau, kaip ir rūbininkės, jos už vadovus viską geriau išmano, įsiveda savo tvarką ir vaizduoja didelę valdžią.

Šio skandalo tikroji priežastis – iš skulptorių ir architektų reikalaujama strateginių sprendimų, nors jie, nei vargani klerkai negali jų priimti lygiai taip pat, kaip rūbininkė ar marketingo vadybininkė negali priimti sprendimo dėl gamyklos statybos.

Šiandien visa diskusija yra ne apie skulptorių menines idėjas, iškomunikuojant suformuluotą strateginę žinią, o apie pasiūlytų strateginių idėjų vertinimą. Lyginami ratai su batais, tiltai su miltais, vytis su partizanais, architektūrinius vertinimo kriterijus paliekant antrame plane.

O po to stebimasi, kokie keisti pasiūlymai, bet ponai, jūs siūlytojams nesuformulavote tinkamos užduoties!

Kokią žinutę norime perduoti sau ir pasauliui?

Paminklas valstybės pagrindinio miesto pagrindinėje aikštėje yra daugiau, nei šiaip paminklas. Tai yra valstybės identiteto simbolis.

Partizanai – garbinga, svarbi mūsų pokario istorijos dalis, tačiau tas dešimtmetis nėra esminis tūkstantmetės valstybės bruožas.

Net valstybės gyvavimo šimtmetyje tai dešimtadalis laikotarpio.

Tuo labiau, kad tai nėra istorija apie mūsų laimėjimus, tai istorija apie didvyrišką, bet pralaimėtą kovą.

Okupantai gerai išmanė psichologiją, tad leidimu didžiuotis pralaimėjimais diegė lietuvio sąmonėje nepilnavertiškimo kompleksą, idėją, kad be „didžiojo brolio“ mes esame niekas. Taip ir suformuota verksnių ir skundų, beviltiško susitaikymo ir paklusnumo kultūra, pradėti garbinti įvairūs pilėnai ir paskenduolės.

Atsakas okupantų diegtam nepilnavertiškumui būtų pastatyti paminklą tam, kuo galime didžiuotis, kas mus išskiria iš pasaulio, kur buvom pirmieji ir visiems rodėm kelią.

Sausio 13-tąją jau pradedame švęsti ne kaip aukų ir raudų, o kaip pergalės dieną. Tai puiku, nes didžiuojamasi pergalėmis, o ne pralaimėjimais.

Lietuvos strateginio išskirtinumo istorijoje paieškos

Jei pažvelgsim į Lietuvos istoriją, atrasim, kad vienoje itin svarbioje vietoje Lietuva ilgai buvo pirmaujanti visoje Europoje.

Tai demokratija ir įstatymų viršenybė.

Lietuva šimtmečiais aplenkė kitas Europos valstybes demokratiniu požiūriu į žmogaus teises, laisves (įskaitant religines!), įstatymais apribojo valdžios teisę kištis į privatų gyvenima, įtvirtino įstatymų viršenybę prieš valdovą.

Skirtingai nuo kitų šalių, valdovas Lietuvoje buvo renkamas, o ne paveldimas ir savo esme buvo artimesnis dabartinio prezidento pareigybei, o ne absoliučiam monarchui.

Matyt, pusė pasaulio valstybių ir šiandien nepriaugo iki tokio demokratijos lygio, kokia Lietuvoje buvo LDK ir ATR laikais.

Statutai ir konstitucija – Lietuvos intelektualinis perlas

Geriausiai visa tai simbolizuoja keturios konstitucijos: trys Statutai ir Gegužės 3-iosios Konstitucija.

Tiesa, techniškai Statutai nėra konstitucijos, tačiau jų novatoriškumas ir svarba tokia didelė, kad nebus nuodėmė truputį perdėti. Tuo labiau, kad trečiasis galiojo 250 metų – ar įsivaizduojate, kokios kokybės įstatymų rinkinys tai buvo, kad jo galiojimas tesėsi trečdalį Lietuvos valstybės gyvavimo laiko?

Trečio Statuto dalis, įtraukta net į UNESCO „Memory of the World“ sąrašą, yra įžymusis Varšuvos konfederacijos aktas, kuris sako, kad joks žmogus negali būti persekiojamas dėl savo įsitikinimų, įskaitant religinių. Net šiandien pusei pasaulio tai tėra svajonė, o pas mus tai įtvirtinta įstatymuose prieš pusę tūkstančio metų!

Pirmoji Europos konstitucija – taip pat priimta mūsų valstybėje, tik dėl bukai trumparegiško požiūrio apie tai nekalbama.

Dar blogiau, dabartinės mūsų konstitucijos kūrėjai padarė stambią klaidą, preambulėje paminėdami Statutus, tačiau pamiršdami, kad mes turėjome pirmąją Europos konstituciją. Pasaulyje tik Jungtinės Amerikos Valstijos mus šiek tiek aplenkė.

Kokį paminklą statyti Lukiškių aikštėje?

Jeigu strategiškai apsisprendžiame, kad svarbiausias tūkstantmetės Lietuvos bruožas – demokratija ir konstitucijos, tampa akivaizdu, koks paminklas turi iškilti Lukiškių aikštėje.

Tai paminklas trims Statutams ir Gegužės 3-iosios Konstitucijai.

Labiau simbolinės vietos Lietuvoje nerasim – pagrindinio miesto pagrindinė aikštė, priešais buvusius gestapo ir KGB rūmus. Akivaizdesnio vidurinio piršto parodymo totalitarizmui nesugalvosi.

Deja, šiandien galvojama, kaip apeiti įstatymus ir pritempti konkurso laimėtoją prie … kažko. Kitaip tariant, šiandieninė situacija labiau panaši į KGB ir gestapo metodus, kai įstatymai skaitomi ir pritaikomi pagal galingesniųjų norus, o ne į teisę ir demokratiją.

Lietuvis – tai tas, kuris myli laisvę ir gerbia Trečią Statutą

Duokime aiškią užduotį skulptoriams ir architektams, ir esu įsitikinęs, kad ginčysimės ne kokį mažiau blogą paminklą statyti, ne kaip apeiti įstatymą, draudžiantį laimėjusio paminklo statybą, bet kaip išsirinkti geriausią projektą iš krūvos puikių pasiūlymų. Skulptoriai ir architektai yra puikūs, tik užduotis netinkamai formuluoja netinkamų institucijų netinkami klerkai.

Apsispręskime, ko mes norime – ne pagal įstatymus sukurto ir pritempto paminklo dabar madingai temai, ar valstybės išskirtinumo visoje Europoje, teisės ir demokratijos simbolio.

Tuo pačiu tai būtų ir savotišku paminklu partizanams, kovojusiems už laisvę, ir 1836, 1863 metų sukilėliams, kurie per tardymus į klausimą „kas yra lietuvis“ atsakydavo:

„Lietuvis – tai tas, kuris myli laisvę ir gerbia Trečią Statutą“.

O geras vadovas yra tas, kuris pasirenka strategiją ir pavaldinius priverčia jos laikytis.

Patiko? Pasidalinkite, prašau, Facebook'e
Jau virš 1000 skaitytojų prenumeruoja pranešimus apie naujus straipsnius. Įveskite savo el. paštą - pranešiu ir jums, kai išeis naujas.
Prenumeruoti

Speak Your Mind

*